Everybody Fits In Lietuvoje, vasaros planai ir dar šis tas

Gana ilgą laiko tarpą šis tinklaraštis tylėjo. Visuomet po tokių pertraukų mėgstama parašyti „atsiprašymo laišką“ skaitytojams, kad „va, vėl pražuvau ir vėl atsiradau“. Kuo didesnė pertrauka, tuo sunkiau grįžti atgal rašyti. Nieko negali sakyti – tokių pauzių kituose tinklaraščiuose norėčiau matyti kuo mažiau (savo – taip pat), tačiau ne visada tai pavyksta ir pačiam. Ir tai – natūralu.
Per šią pertrauką nuveikiau daug ką. Pirmiausia, turėjau paruošti metų projektinį darbą (kuris, visgi, tapo ne visiškai toks, kokio tikėjausi), parašiau matematikos 11 klasės vidinį egzaminą. Galiu tik pasidžiaugti, kad už abu šiuos darbus gavau aukščiausią įvertinimą – po dešimtuką. Džiaugiuosi, jog šių metų pažymių vidurkis (nors vis dar mąstau, jog jis nieko nereiškia) kol kas aukščiausias – lygiai devynetas. Atradau laiko ir kelionėms – aplankiau keletą Lietuvos miestų, vienas pakeliavau po Latviją (gaila, kad tik dieną). Buvau Melo-M koncerte, buvau miške, buvau ten ir dar ten… Bet kažkodėl įrašų apie tai nėra. Pripažinsiu, apsileidau.

Dar vienas “Everybody Fits In” projekto susitikimas

(beveik) Visi, kas dalyvavo šiame susitikime: Prancūzijos, Rumunijos, Lenkijos, Ispanijos, Bulgarijos ir Lietuvos mokiniai bei jų mokytojai

Tačiau kur kas svarbesnis dalykas, kurio neaprašyti negaliu – “Everybody Fits In” projektas Lietuvoje. Turbūt pameni, kai rašiau apie šį projektą dar visai neseniai – praeitų metų rudenį. Tuomet su šiuo projektu aplankiau Rumuniją, gyvenau pas Adį. Taip, taip, laikas greit prabėgo, buvo dar vienas susitikimas Prancūzijoje (kuriame nedalyvavau) ir išaušo laikas susitikimui Lietuvoje. Jau žinojau, kas pas mane gyvens – savaime aišku, Adi, nors pilnas jo vardas – Adrian. Kietas bičiukas, nieko nepridursi.

Du geriausi draugai – Barbu (kairėje) bei Adi

Projekto susitikimai Lietuvoje ir Rumunijoje – visiškai skirtingi dalykai. Pirmiausia, Rumunijoje jautėmės kaip svečiai, taikėmės prie šeimininkų, nieko nepažinojome. Tiesiog labiau jaučiausi kaip turistas, kuris galvą suka tik dėl dviejų dalykų: (ar) ką valgysiu ir ką veiksim vakare. Tuo tarpu, Lietuvoje turėjome būti kur kas rimtesni: nuo mūsų priklausė daug kas. Nors jaučiausi truputį per daug apkrautas darbais (todėl baisiai pavargau), esu labai patenkintas šiuo susitikimu. Taigi, ką mes veikėme?

Šokių pamokos užsieniečiams

Susitikimo tema ir darbo sesijos

Šio susitikimo tema buvo „Mūsų panašumai ir skirtumai“. Be galo plati tema, todėl buvo nuspręsta, jog darysime plastilininę animaciją. Tai – daugybė sujungtų nuotraukų, kai kas nors juda. Gauname gana įdomų ir fainą vaizdo klipą. Džiaugiuosi, jog po mano prezentacijos, kaip visa tai atlikti, projekto dalyviai suprato, ką reikia daryti. Buvau penktosios (Hunka Lunka united) grupės lyderis-fotografas, tačiau darbas neprailgo. Mūsų ir kitų komandų rezultatai štai tokie:

Penki video. Alternatyvi nuoroda

Ką parodėme užsieniečiams?

Nors galbūt pradžioje sunku būtų išskirti, ką turistui būtinai reikia pamatyti Lietuvoje, tačiau mūsų „sąrašas“ atrodė taip: Anykščiai (arklių muziejus su sodyba, kurioje mokoma kepti duonos, Laimės žiburys), Vilnius (senamiestis, Belmontas), Trakai (Trakų pilis, kibinai), Šiauliai (Kryžių kalnas) bei keletas objektų, kurie buvo pakeliui: Šeduvoje esantis Velnių malūnas (restoranas), Burbiškių dvaras (tulpių žydėjimo šventė).
Gal kiek gaila, kad neaplankėme Kuršių Nerijos, Druskininkų, Aukštaitijos Nacionalinio Parko ir daugybės kitų vietų, tačiau yra žmonių, kurie žada sugrįžti į Lietuvą, tad ne viskas prarasta :).

Trumpai drūtai

Savaitė prabėgo gana greitai, o nauda – milžiniška. Patobulinau anglų kalbos žinias, susidraugavau su daugybe kitataučių: lenkais, bulgarais, prancūzais, ispanais ir rumunais, palaikau ryšį su žmonėmis (ir ne vien feisbuku, bet ir tradiciniu paštu). Ką jau kalbėti apie tobulinamus bendradarbiavimo įgūdžius darbo sesijos metu arba organizavimo tikslus, kai rodos, viskas priklauso nuo paties savęs.

Daugiau nuotraukų:

Projektas baigtas, ir kas iš to?

Jau būdamas Rumunijoje puoselėjau vieną mintį, tačiau tuomet tylėjau. Tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, jog grįžtu atgal į Rumuniją! Ir tai ne drambliuko svajonės, o jau rytoj susikraunu kuprinę, susitinku su drauge ir tranzu pasieksime Rumuniją. Tačiau apie šią kelionę – jau po visko. Žadu parašyti ne vien kaip sekėsi kelionėje, bet ir kuo daugiau padėti keliavimo tranzu naujokams. Juk iškeliauti trims savaitėms nežinant ką pasiimti su savimi gana sudėtinga… :)