Betranzuojant po Europą | I dalis

Ankstesnės šios įrašų serijos dalys:
Betranzuojant po Europą | Įžanga

Suerzinau skaitytojus paskelbęs, kad grįžau iš kelionės aplink Europą ir užtilau. Karts nuo karto manęs klausė, kur tas įrašas, o aš ir pats to savęs klausinėjau… Grįžęs po kelionės pabodau pasakoti apie savą išvyką, o tuomet į mano namus atvyko du draugai Rumunai, Emilis ir Armandas. Taip, iš tos pačios kompanijos, kurioje svečiavausi :). O po jų 10 dienų svečiavimosi išlėkiau į Estiją. Pastaroji kelionė sutrumpėjo kardinaliai po vieno nemalonaus įvykio, tačiau apie tai kada nors vėliau.
Pridursiu, jog iškart atsiprašau kalbininkų už žodį „fūra“, tačiau lietuviškas atitikmuo „sunkvežimis“ man netinka.

Lietuva. Kelionės planavimas.

Jau po pirmosios viešnagės Rumunijoje, aš norėjau ten grįžti. Įkvėptas minties, jog galiu ten nutranzuoti, suprantu, jog mano draugų sąraše „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“, o vienas tokiai odisėjai nepasiryžtu. Neilgai trukus jau randu kelionės partnerę Indrę. Šįkart mane išgelbsti ne itin standartinis variantas – ją randu pasinaudojęs Autostop.lt svečių knyga. Kadangi susipažįstam dar žiemą, laiko apsispręsti, ar vienas kitam tinkam į kelionę, turim į valias. Kelios kelionės dviese po Lietuvą, žygis į miškus – lyg ir viskas tvarkoj. Tiesa, noras važiuoti į Rumuniją stipresnis už viską ir prarasti vilties tikrai nenorėjau. Indrė – už mane šiek tiek vyresnė Vilnietė, keliavusi autostopu po Europą. Tai palengvino reikiamų daiktų planavimą. Tiesa, ilgai tylėjau apie šią idėją, jog kelionės draugę susiradau internetu. Dabar – tai joks tabu, tiesiog dar viena patirtis ir dar vienas įrodymas, kad internetas kartais būna naudingas.

Lietuva. Kelionės pradžia

Taigi, liepos 21d. išaušta – Indrė tuo metu apsigina kursinį ir mes galim važiuoti. Nors jai visiškai nepakeliui, tą dieną ji atsiduria Panevėžyje – buvome suplanavę prieš kelionę miegoti ant seno fabriko stogo. Niekas mums to padaryti nesukliudo, jei ne ilgas naktinėjimas po Panevėžį, o saulė pateka jau ketvirtą valandą ryto. Mes dar nemiegojam. Snuduriavimas ilgai netruko – ankstyvą rytą pradeda lyti, pakuojamės daiktus ir lendam jau po tuo pačiu stogu. Išaušus diena svarbi man – tai mamos gimtadienis. Jau 8 ryto būname pas mane namuose, papusryčiaujam. Pasveikinu mamą ir bėgam ant kelio link Vilniaus – mes dar nepasirūpinę maistu, kolegė nori pasveikinti draugę su bakalauro įteikimu. Kelyje Vilnius-Trakai atsiduriam tik 17:15.

Kelionės pradžioje susiduriame su lietumi. Indrės pasiūlymas važiuoti iki Marijampolės ne pro Kauną, o pro Trakus, pasirodo, nėra geriausias. Iškyla asmeninė problema – nors iki kelionės buvau sutranzavęs vos 58 vairuotojus, nebuvau strigęs kelyje (nes buvau įpratęs tranzuoti vienas) ilgiau nei valandai ar kitai. Kažkur rasta frazė „jei per pusvalandį nieko nesustabdei, kažką darai blogai“ sukasi galvoje. Marijampolę pasiekiame jau gerai sutemus, dar prie degalinės tranzuojame dvi valandas ir pasigauname mašiną, važiuojančią iki Byalistok. Užtrunkame ilgai, kelias ne geriausias. Kažkur vidury kelio tamsoje sustoja linksmų jaunuolių kompanija iš vietinės provincijos – kaip dabar atsimenu jų reakciją į mūsų kelionės planus: „a jūs pablūdot, jums į galvą prišikt reikia!“.

Pirmą dieną (liepos 22) nutranzuota: 462km, 6 vairuotojai.

Lenkija. Keiksmai prasideda!

Vairuotojas mus išleidžia paryčiais, apie 5h ryto. Sekantis tikslas – Liublinas, Lenkija. Akivaizdu – eiti miegoti per vėlu, teks stovėti ant kelio. Vėl išgąsdina lietus, slepiamės po statomu tiltu – lyja tikrai tragiškai, jei nebūtumę slėpęsi, būtume visai šlapi.

Tokiu metu sutikti svečių – retas atvejis, tačiau netoli mūsų praeina pagyvenęs vyriškis pavargusiu ar tai pagiringu veidu. Niekas nestoja, nors fūrų važiuoja ne viena. Kas mums belieka, stovim ant kelio. Tas pats vyriškis grįžta iš kažkur netoliese dirbusio baro ar parduotuvės. Sustoja prie mūsų, labai sunkiai susišnekam, tačiau paaiškina, kad mum reikia važiuoti autobusu. Duoda dvi skardines alaus, pasiūlo pavalgyti, tačiau atsisakome – reikia tęsti kelionę, o ir entuziasmo pas jį eiti kažkodėl nelabai yra. Tenka pėdinti iki artimiausios stotelės. Ji nėra itin toli, tačiau pareikalauja jėgų. Reikiamas autobusas vis dėl to neatvažiuoja. Po kiek laiko atvažiuoja kito maršruto autobusas, nutariu pakalbinti vairuotoją. Indrė rusiškai nešneka, man kalbėti šia kalba ne ką lengviau. Vairuotojas žvilgteli į tvarkaraštį ir mus pasitinka lenkų mėgstamiausias keiksmažodis „kurva“, kuris turėtų reikšti nesėkmę ar ką nors dar baisiau. Stebuklingai išsiaiškiname, kur mums reikia nusigauti. Išleidžiu beveik visus turėtus zlotus autobuso bilietams, bet dabar stovime jau kitoje miesto pusėje – ten, kur ir turėtume. Iki pirmojo sustojimo praeina ne tiek ir mažai laiko – 7 valandos. Asmeninis antirekordas? Tikrai taip. Tiesa, tam yra paaiškinimas – Lenkijoje prasidėjo 4 dienų savaitgalis, kažkokia tais religinė šventė. Visi važiuoja pilnomis mašinomis arba tiesiog eina į bažnyčią ar sėdi namuose.
Dauguma vairuotojų mums rodo mistinį ženklą, su kuriuo anksčiau nesusidūrėme nė vienas iš mūsų – rodomasis pirštas žemyn. Spėliojame, ką galėtų reikšti. Užbėgsiu už akių – tai ženklas, jog vairuotojas važiuoja tik kažkur netoli. Pasirodo, kelias į Liubliną irgi ne rožėm klotas, daug posūkių, kelias prastas ir tikrai ne tranzitinis. Vienas iš šią dieną važiavusių vairuotojų važiavo iš uošvės, ir kaip įprasta tokiomis situacijomis – labai jau laimingu veidu. Bekeliant kuprinę iš bagažinės vairuotojas pakelia maišelį sausainių: “Do you want some cookies? I don’t like it”. Neimti būtų apmaudu, o sausainiai su karamelės ir riešutų įdaru – ir sotūs, ir skanūs :). Per 7 mašinas visgi nuvažiuojame iki Liublino. Aplinkelis ne itin patogus, pėdinti reikėtų daug – ką daryti? Išlipę iš mašinos dar kažką krapštomės, ar tai maisto ieškojom, ar šiaip eilinis daiktų patikrinimas. Sustojo fūra stotelėje, gal 100m nuo mūsų. Indrė nieko nelaukia, bėga klausti, ar važiuoja mūsų kryptimi – iki Rzeszow. Sunkiai susišnekam, tačiau jau sėdime kabinoje, ir bandom neužmigti po bemiegės nakties. Indrė visgi snaudžia kabinos lovoje, aš keletą kartų snusteliu keleivio sėdynėje. Mus paleidžia vos ne miesto centre, tenka pėdinti apie valandą (4~5km) iki miesto galo. Vėl stovim sutemus, tačiau visai greitai sustoja lengvoji mašina ir šiaip ne taip privažiuojam Lenkija-Slovakija pasienį. Ten ir apsistojame, šalia tvoros, kuri riboja Lenkiją su Slovakija.

Antrą dieną nutranzuota apie 508km, sustabdyti 9 vairuotojai (1 iš jų fūra).

Slovakija

Ryte papusryčiavę, susitvarkę ir pakalbinę poilsiaujančius fūristus, ar nevažiuoja tinkama kryptimi, kertame sieną pėsčiomis ir toliau tranzuojame. Vieni iš sunkvežimių vairuotojų – Rumunai, tad progos jų pakalbinti praleisti negalima. Skaudi realybė ta, jog jie šneka tik prancūzų, ispanų ir rumunų kalbomis. Rankų mosikavimo pagalba išsiaiškina, jog mūsų kelionės tikslas – miestas Braila. Paplepam apie
tikslą, ko mums ten reikia – „prieteni“, arba lietuviškai – draugai. Manau, palikome vieni kitiems gerą įspūdį – mes, kaip pakvaišę keliautojai ir jie, kaip itin svetingi ir malonūs žmonės.

Indrė, nugarą atsukus į Lenkiją. Poilsio minutė.

Užrašų knygutė nutyli, kas tą dieną vyko – pamenu tik tiek, jog nuo sienos neskubėjome išsinešdinti, o ir kelionės metu buvo labai daug pertraukų. Tėra paminėta, kad susistabdėm tris vairuotojus, ir kur miegojome – šalia kelio, netoliese Košice miesto:

Diena vėl pasitaikė lietinga.

Šią dieną nutranzuota: 110km, 3 vairuotojai. Pasiekimas tik toks, jog pravažiavome beveik visą Slovakiją.

Išsimiegoti pavyksta ne visiškai – nuotraukos fone matomas tiltas traukiniams vis dar funkcionuojantis, tad šeštą ryto aš jau prabudęs „džiaugiuosi“ traukinio keliamu triukšmu. Indrė miega ir neskleidžia jokio garselio – pavydžiu tokiems žmonėms, aš per daug jautriai miegu.

Kita diena. Nedaug belikę iki sienos su Vengrija. Su pirmuoju vairuotoju sunkiai susišnekame, tad paleidžia degalinėje. Jokių orientyrų, kur mes esame. Aš kiek pavargstu tranzuoti, paprašau Indrės pasikeisti. Prižada pakeisti mane „tuoj“, tačiau pažadą dar greičiau pamiršta – sumąsto pereiti griovį ir pagulėti ant pievutės… Deja, griovyje – klampi žemė ar molis, tad Indrė įklimpsta. Negaliu sakyti, jog ją tuo metu užjaučiau, tačiau ir apie jos pažadą nutylėjau. Jai bėdų ir taip užtenka – batas tampa visas purvinas, kojinė taip pat:

Nuotrauka daryta po apsivalymo degalinėje.

Pasirodo, ten buvo belikęs geras kilometras iki sienos, tad sugaištame gerą valandą ar dvi, kol susitabdome mašiną… iki minėtos sienos.

Indrė tranzuoja su H (Hungary – Vengrija) ženklu.

Vengrija

Vengrijos sienoje išsikeičiu 3 eurus į vietinę valiutą – 735 Vengrijos forintus – HUF, kad prireikus nereikėtų naudotis kortele. Po nesėkmės ką nors susitranzuoti nusprendžiame pailsėti vietiniame „restorane“ šalia pasienio.. Sumoku 400 HUF už dvi 200ml vyno taures. Kur kas svarbiau nei vyno skonis yra išsiaiškinti, kiek visgi kainavo taurė vyno. Paskačiuoju, jog 200ml vyno taurės kaina „restorane“ (su baltomis staltiesėmis!) tėra 2.5lt. Visai geras laimikis. Čia pat susitinkame du lietuvius, keliaujančius su nameliu ant ratų. Gaila, jog grįžta iš tų kraštų, į kuriuos mes tik važiuojame – jei būtų tik važiavę į tą pusę, būtų mestelėję praktiškai iki pat tikslo.

Pailsėję grįžtame ant kelio, pakalbiname vairuotojus, ar niekas nevažiuoja mūsų kryptimi. Vieną fūristą visgi atrandame – tik jis tuo metu ilsėjosi, tad teko palaukti nepilną valandą. Indrė mane ramina, jog „kol nesėdi kabinoje, tol nesidžiauk“ – jis gali ir apsigalvoti. Visgi toks scenarijus neįvyksta, ir mus veža tiesiai iki Rumunijos sienos, netoli Oradea miestelio. Pasiseka – Vengrija įveikta vienu automobiliu :). Išlipame dar nesutemus. Pakilios nuotaikos, bimbinėdami po kelią ir užsukę į kelias Duty Free parduotuves (esančias kairėje kelio pusėje) pasidairyti, einame toliau kaire kelio puse. Besimėtydami konkorėžiais ir šiaip beišsidirbinėdami taip ir kertame sieną. Prie mūsų privažiuoja Rumunų pasieniečių mašina, pasisveikiname, paprašo dokumentų. Mano ID kortelė – naujo tipo, o Indrės – senojo. Iš išvaizdos jos labai skirtingos. Pridūręs, kad esame iš Lietuvos, šį vairuotoją paliekame be žado. Mums atiduoda korteles, vairuotojas vis dar tyli, šalia sėdintis pasienietis leidžia eiti. Vos paėjus keletą metrų prisistato dar vienas pasienietis, šįkart vengras. Jis mums paaiškina, jog kertame sieną nelegaliai. “It’s a big mistake!”, su gana juokingu akcentu jis taria. Atsiprašau, tačiau išgirstu dar kartą tą pačią frazę. Jis kažką dar sakė, tačiau aš jau nebegirdėjau – supratau, jog nieko naujo, jog kirtom sieną nelegaliai nesužinosim. Tad pabandau dar kartą atsiprašyti. “It’s a big mistake!”. Ech, jau buvo akivaizdu, jog turėsim problemų. Taigi, ir klausiu, ką mums dabar daryti. Jis nepasimetęs: “Talk to my boss!”. Bosas jis ar ne, bet atrodė toks pat pasienietis, tik gal aukštesnio rango. Trečią kartą praeiname dokumentų patikrą ir esame laisvi. Visgi prisimenu, jog Rumunija – ne Šengeno erdvės narė. Problemų priežastis dabar tai jau tikrai aiški. Gerai, kad sveiką kailį išnešėme ir nereikėjo kokiam pasieniečiui į kišenę eurų dėti… :)

Rumunija

Saulė dar nenusileidus, tad einame toliau nuo pačio pasienio ir bandysime tranzuoti. Bėda viena – labai daug žmonių ir palapinės pasitiesti ramiai tikrai nepavyks. Žmonės čia kitokie: daug malonesni, siūlantys pagalbą, ir kas svarbiausia – daugiau šnekančių angliškai. Šnektelėjus su degalinės darbuotoju, siūlo pasisaugoti netoliese esančių romų (čigonų), kurie keičia pinigus. Tiesa, visi sutikti žmonės gąsdina, kad mums niekas nesustos, o kaip žinia, vakarais fūristai eina miegoti, nes saulė po truputį leidžiasi. Kelionės draugei vizitas į Rumuniją yra pirmas – jos neramina tai, ką ji mato ir girdi. Aš kažkodėl jaučiuosi ir saugiai, ir ramiai – Rumunijoje žmonės tranzuoja, o ir romų čia nėra tiek daug, kiek galima įsivaizduoti.

Pro mus praeina žmogelis, kuris papurto galvą. Gerai, kad pašnekinau – pasirodo, važiuoja ta kryptimi, prižada mus paimti, tik jam tereikia nusipirkti vinjetes. Nutariame palaukti, tačiau grįžęs po keliolikos minučių mums praneša, jog turi tik vieną laisvą vietą. Jis dar kartą persigalvoja: visgi gali mus abu paimti, tačiau vieną iš mūsų veš jo kolega, važiuojantis ta pačia kryptimi. Rizika ir nerimas išaugo – pirmą kartą tenka Indrę palikti likimo valioje ir tikėtis, jog ji išlips sveika. Bėda, jog maniškis vairuotojas angliškai nešneka – naktį sėdint ir neturint ką veikti labai lengva snustelti. Taip ir nutiko, keletą kartų. Kabinoje susisiekiu su draugu Adrianu iš Braila miesto, kuriame ir žadame praleisti keletą dienų. Praneša, jog jei mes atriedėsim iki Brasov miesto iki 12-os valandos, jis ir jo tėtis mus parveš iki Braila (apie 260km) – skamba neįtikėtinai, jog spėsim, bet pabandyti verta. Abu išlipam sveiki. Indrei nuo miego trūkumo darosi šalta – užsideda bridžus ant kelnių, rengiasi kuo daugiau sluoksnių. Paradoksalu, bet iš tiesų, atvykus į pietus vėjas ir šaltis trukdė džiaugtis malonumu pasiekus šią šalį :). Lauke jau tamsu – vėlgi, miegoti nesiruošiam, bandom toliau tranzuoti. Stovime gana ilgai, kartais galima buvo išgirsti laukinių šunų, kas irgi nekūrė jaukios atmosferos. Akivaizdu, jog iki 12-os valandos būti Brašove nelabai realu – dabar naktis, o kelio dar daugiau nei 300km.

Tranzuojam toliau. Prieš mus sustoja 3 mašinos, jei neklystu – iš Vokietijos. Mūsų nelaimei, jie sustojo tik pasitarti tarpusavyje. Nieko nepešęs grįžtu atgal, kur ir tranzavom. Prie mūsų privažiuoja vienas ekipažas iš tos pačios trijulės, atsidaro langas.
Jis: “Do you have food, water?”
Aš (gana gailiu balsu): “Yes, but just a little.”
Iš mašinos išlipa vairuotojas, atsidaro bagažinę, išsitraukia du pakelius po 500g biskvitinių sausainių ir du žuvų konservus. Kadangi žuvies nemėgstu, tai bent galiu džiaugtis sausainiais :). Padėkoję ir gal kiek pralinksmėję tranzuojam toliau… Sustoja dvivietis furgonas (toks, kaip Lietuvos paštininkų, su didele bagažine), tačiau vairuotojai nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Jie važiuoja ten, kur mums reikia – į Brasov miestą. Suprantame, jog sako, kad gale nėra sėdynių, tačiau tai mums ne bėda. Jog nėra šviesos, supranta tik Indrė, tai irgi nekliudo šokti tiesiog į tamsą. Uždaryti toje skardinėje dėžutėje, pradedame juoktis tikrai nuoširdžiai – taip važiuoti dar neteko. Sėdim ant metalinių grindų konstrukcijos, uždengtos kilimu. Tikrai nepatogu, o kelionė netrumpa, bent keletas valandų. Juokaujam, jog veža į skerdyklą. Po valandos kelio prasideda posūkiai, sustojame. Šiek tiek išsigąstu, nes vietos pasiekti tikrai negalėjome, o kelias turėtų būti tiesus. Atsidaro durys – sustojame degalinėje. Be to, kad į „mūsų“ bagažinę dar ir įmeta talpą su benzinu ir nuo jos sklinda kuro kvapas, riedame toliau. Miegoti ten įmanoma, nes tamsu kaip šuns būdoje, o veikti daugiau ir nėra ką. 5h ryto išlipame Brašove (Brasov) – tikslas beveik pasiektas!

Per dieną ir naktį nuvažiuota apie 670km, per 5 mašinas. Va ką reiškia dvi fūros ir teisingas maršrutas :).

Dar kartą džiaugiuosi, jog planas pasiekti Brasov miestą pavykęs – netgi turime daugiau laiko, nei galima pagalvoti. Šiame mieste aš jau buvau ir buvau sužavėtas – tad grįžti ir pasivaikščioti tomis pačiomis senamiesčio gatvėmis tikrai gera. O tuo labiau, ir tokiu metu gatvės tuštesnės, gražiau :).
Jau pirmą kartą pamatęs kalną, kuris remiasi į miestą, norėjau į jį užlipti. Dabar tai buvo realu. Pasirodo, keltas pradeda veikti nuo 9 ar 10-os valandos ryto, tad yra tik vienas būdas atsidurti viršūnėje – pėsčiomis. Kalnas nežemas, tačiau visgi pradedam kopti. Sunku eiti kalno takučiu, kai naktį beveik nemiegoję ir esame su nelengvais kroviniais ant nugarų. Kartą nutariame neiti zigzagais, o tiesiog eiti tiesiai į kalną. Nors aš su kalnų batais, o kolegė su vadinamais „inkarais“, nė vienam iš mūsų nėra lengva. Vienoje gana stačioje vietoje akmenys po mano kojomis išslysta, kita koja irgi slysteli, rankomis įsikabinti nėra kur. Koordinuotų judesių ir šalto proto pagalba nenukenčiu – atsipirkau tik rankų išsipurvinimu ir adrenalino doze, tačiau jei ne tokia sėkmė, būčiau nusiridenęs apačion… Su keliomis trumputėmis pertraukomis į kalną užlipame beveik per porą valandų – šalta tikrai nėra :). Sutinkame keletą vietinių, kurie labai maloniai nusiteikę, persimetam keliais sakiniais, bet nieko ypatingo. Įsikūrę ant kalno viršūnės karaliaujame vieni – vaizdas iš tiesų gražus:

Aš, ant kalno viršūnės.

Trikojo pagalba pavyksta įsiamžinti abiems, nors ir sunkiai matomės.

Ant kalno sutinkame ir penkių studentų prancūzų grupę, kurie keliauja traukiniais. Trumpai šnekteliu, džiaugiuosi, jog būtent ši kompanija iš Prancūzijos angliškai kalba kur kas geriau nei dauguma jų tautiečių. :)

Dar pasivaikštome po Brailą ir Adrianas jau atsikėlęs – jau tuoj turėtume susitikti. :)

Pirmosios dalies pabaiga

Kitoje dalyje rašysiu apie susitikimą su draugu Adrianu, mūsų būsimuoju šeimininku ir svečiavimąsį pačioje Rumunijoje. Trečioje dalyje – kelionė namo :).

Pastaba: Įrašas publikuotas sename tinklaraštyje, dabar ištaisytos klaidos, tad įrašas šiek tiek pakitęs. Sekanti dalis bus greitai!