Gana ilgą laiko tarpą šis tinklaraštis tylėjo. Visuomet po tokių pertraukų mėgstama parašyti „atsiprašymo laišką“ skaitytojams, kad „va, vėl pražuvau ir vėl atsiradau“. Kuo didesnė pertrauka, tuo sunkiau grįžti atgal rašyti. Nieko negali sakyti – tokių pauzių kituose tinklaraščiuose norėčiau matyti kuo mažiau (savo – taip pat), tačiau ne visada tai pavyksta ir pačiam. Ir tai – natūralu.
Per šią pertrauką nuveikiau daug ką. Pirmiausia, turėjau paruošti metų projektinį darbą (kuris, visgi, tapo ne visiškai toks, kokio tikėjausi), parašiau matematikos 11 klasės vidinį egzaminą. Galiu tik pasidžiaugti, kad už abu šiuos darbus gavau aukščiausią įvertinimą – po dešimtuką. Džiaugiuosi, jog šių metų pažymių vidurkis (nors vis dar mąstau, jog jis nieko nereiškia) kol kas aukščiausias – lygiai devynetas. Atradau laiko ir kelionėms – aplankiau keletą Lietuvos miestų, vienas pakeliavau po Latviją (gaila, kad tik dieną). Buvau Melo-M koncerte, buvau miške, buvau ten ir dar ten… Bet kažkodėl įrašų apie tai nėra. Pripažinsiu, apsileidau.
Dar vienas “Everybody Fits In” projekto susitikimas
(beveik) Visi, kas dalyvavo šiame susitikime: Prancūzijos, Rumunijos, Lenkijos, Ispanijos, Bulgarijos ir Lietuvos mokiniai bei jų mokytojai
Tačiau kur kas svarbesnis dalykas, kurio neaprašyti negaliu – “Everybody Fits In” projektas Lietuvoje. Turbūt pameni, kai rašiau apie šį projektą dar visai neseniai – praeitų metų rudenį. Tuomet su šiuo projektu aplankiau Rumuniją, gyvenau pas Adį. Taip, taip, laikas greit prabėgo, buvo dar vienas susitikimas Prancūzijoje (kuriame nedalyvavau) ir išaušo laikas susitikimui Lietuvoje. Jau žinojau, kas pas mane gyvens – savaime aišku, Adi, nors pilnas jo vardas – Adrian. Kietas bičiukas, nieko nepridursi.
Continue reading →
